Raugintų kopūstų sriubos buvau nevalgiusi jau kokį šimtą metų. Todėl net nepagailėjau poros gerų valandų jai išvirti. Oi, kaip buvo verta!

Galit sakyt, kad sukčiauju, bet bulves dėjau tiesiai į sriubą, o ne viriau atskirai. Man taip labiau patinka ir šiaip darbo mažiau. Šonkauliukai čia – neprivalomas reikalas. Aš sriubą valgiau be jų, vyriškis, be jokios abejonės, su jais.

Dideliam puodui sriubos sunaudojau:

• maždaug 500 gramų kiaulienos šonkauliukų;
• žiupsnelį druskos;
• kelis juoduosius pipirus;
• kelis lauro lapus;
• 2 bulves;
• 1 morką;
• apie 300 gramų raugintų kopūstų (matuoju “iš akies“);
• kubelį vištienos sultinio.

Procesas buvo toks:

Šonkauliukus sudėjau į puodą, užpyliau vandeniu, įbėriau druskos, sudėjau pipirus ir lauro lapus. Viriau maždaug valandą. Ir turiu pripažinti, kad visai čia ne tinginių maistas, nes puodo palikti be priežiūros negalima – reikia nugriebti vis susidarančias putas.

Po valandos šonkauliukus ištraukiau iš puodo. Į jį keliavo “burokine“ tarka sutarkuota morka, kubeliais supjaustytos bulvės rauginti kopūstai ir sultinio kubelis (galima jo nedėt, bet man taip skaniau). Kadangi visas reikalas išėjo labai tirštas, įpyliau šiek tiek verdančio vandens (kai virsit, matysit, reikia jo ar ne).

Viską viriau gerą valandą, kol suminkštėjo kopūstai. Retsykiais pamaišydavau ir įpildavau lašą verdančio vandens (nes gana daug jo išgaruoja).

P.S. Su šonkauliukais galima pasielgti įvairiai. Galima juos sudėti atgal į sriubą. Galima nedėti, bet vėliau, šildant sriubą mikrobangų krosnelėje, galima į dubenėlį įsidėti jų tiek, kiek norisi. Galima juos valgyti su daržvėmis. O jei turit pakankamai didelį puodą, galit jų visai netraukti lauk. 🙂